Keturiasdešimties dienų prieš Velykas metas, mūsų vadinamas Gavėnia, yra labai svarbus metas. Žvaigždė, lydinti mus tikėjimo kelionėje, yra Kristaus Prisikėlimas. Teoriškai mes visi, pakrikštytieji, esame Prisikėlimo vaikai, tačiau, kokie mes iš tikrųjų esame, tai priklauso nuo to, kiek giliai mūsų širdyse yra įaugęs Kristus. Todėl Gavėnios metu, ruošiantis Kristaus Prisikėlimo šventei, verta dažniau sustoti prie kelių ypač svarbių krikščioniškojo tikėjimo momentų.
Evangelijoje pagal Morkų skaitome: „Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“(Mk 1,14).
Jėzus kviečia priimti Dievo karalystę, tai yra, į savo širdį įsileisti Dievą ir leisti jam tvarkyti mūsų gyvenimą. Jėzus neįsako, tik kviečia. Dievo karalystės šerdis yra tikėjimas ir meilė, kurių neįmanoma primesti prievarta, nes žmogus yra laisvas. Tik prisiminkime, kaip prievarta buvo bandoma mums primesti marksistines tiesas ir meilę „didžiajam broliui“. Nieko iš to neišėjo. Dievas pažįsta žmogų, trokštantį meilės bei tiesos, tačiau laisvą ir nepakenčiantį jokios prievartos. Todėl Kristus tik kviečia: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“ (Mt 4,17)
Ne visuomet yra lengva priimti Dievo kvietimą. Žmogaus gali negirdėti šio kvietimo; jo širdyje Dievui gali pritrūkti vietos. Savo širdį dažnai mes užpildome kūniškumu, troškimu turėti kuo daugiau medžiaginių gėrybių, noru iškilti virš kitų ir panašiais dalykais. Dėl to mes dažnai būname blogio ir nuodėmės pavergti. Nebijokime žodžio ‚nuodėmė‘, nes tai mūsų gyvenimo tikrovė. Nuodėmė – tai elgesys, kurį smerkia mūsų sąžinė. Nuodėmė yra visa, kas nesuderinama su mūsų prigimtyje įrašytu Dievo įstatymu.
Kristus kviečia: „Atsiverskite!“, o tai reiškia, išmeskite iš savęs visas šiukšles, kurios kliudo priimti ir pamilti Dievą. Mes dažnai esame gundomi pasilikti nuodėmę ir suderinti ją su tikėjimu į Dievą. Šis kompromisas yra labai pavojingas, nes negalima suderinti nesuderinamų dalykų. Kompromisų dirvoje atsiranda taip vadinama kultūrinė krikščionybė, kuri supranta tik religines apeigas, bet yra praradusi Evangelijos šaknis ir patį Dievą.
Atsiversti gali tik drąsūs ir nuolankūs žmonės. Reikia didelio nuolankumo nusileisti iš įsivaizduotos didybės į savo sielos skurdą, kurį sukuria nuodėmė, jį pamatyti ir pripažinti. Šitoks nuolankumas yra didelė Dievo dovana, kurios Gavėnios metu ypač reikia prašyti.
Reikia drąsos atvirai pamatyti savo dvasinį skurdą ir jį išmesti iš savo širdies. Tai padaroma švenčiant Susitaikinimo sakramentą. Stokodami drąsos, žmonės kartais metų metais atidėlioja savo išpažintį.
Kristus kvietė ne tik atsiversti, bet ir priimti Evangeliją. Ką reiškia priimti Evangeliją? Reikia priimti ne Evangelijos raidę, bet jos pilnatvę. Priimame Evangelijos raidę, kai nepasiruošę švenčiame sakramentus – krikštijame kūdikius, priimame Susitaikinimo sakramentą, Eucharistiją, Sutvirtinimą ir Santuoką. Priimti Evangeliją - reiškia atidaryti savo širdies duris, įsileisti Dievą ir su juo keliauti per gyvenimą.
Evangeliją priėmęs žmogus save tikinčiuoju laiko ne tik bažnyčioje, bet ir darbe, mokykloje bei universitete. Priėmęs Evangeliją atidžiai įsiklauso į savo sąžinės balsą ir šiam balsui paklūsta net tuomet, kai iš to nėra nei naudos, nei malonumo. Priėmus Evangeliją reikia atsisakyti savo egoizmo ir pastebėti žmones, kurie laukia mūsų meilės bei gailestingumo. Tuomet tenka peržiūrėti savo santykius ne tik su artimais, bet ir tolimais žmonėmis, net priešais. Priešų iš vis neturi likti. Turi likti tik Dievo gailestingumo reikalingi žmonės.
Jėzus Kristus prieš du tūkstančius metų paskelbė, kad „Dievo karalystė čia pat“ ir kad ją reikia priimti. Šią žinią Bažnyčia neša per istoriją ir kviečia vis naujas žmonių kartas atsiversti ir priimti Evangeliją.
Mūsų kartai nėra lengva priimti Evangeliją. Mes esame apsupti sekuliarios kultūros, kuri gerai išmano apie pinigus bei pramogas, apie scenos žvaigždes ir jų nuodėmes, apie internetą ir socialinius tinklus. Mes esame veikiami šios kultūros, bandančios mus įtaigoti, kad visa tai, ką ji duoda yra pažanga ir paskutinis mokslo žodis. Šią kultūrą šventasis popiežius Jonas Paulius II pavadino mirties kultūra, nes ji nestato, bet griauna, neskleidžia gyvybę, bet ją trypia. Ši kultūra neša mirtį, kurios žingsnius matome ir girdime iš visų pusių.
Tačiau šiandien pastebime ir gera žadančių reiškinių. Jauni žmonės, kuriuos viena sociologė neseniai pavadino „jaunais disidentais“, vis dažniau pastebi mirties kultūros ir kairiojo liberalizmo pragaištingumą. Jie geriau už daugelį politikų mato Europos moralinius griuvėsius ir gilią demografinę krizę. Popiežius Benediktas XVI teisingai pastebėjo, kad ekonominė Europos krizė, iš tikrųjų, yra moralinė krizė, kuri atsiranda visuomet, kai žmonės pamina Dekalogą.
Dabartinė gyvenimo tikrovė patvirtina apaštalo Petro žodžius, pasakytus jį kaltinusiems tautos vyresniesiems: „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,12). Tėra tik vienas kelias – priimti Kristaus Evangeliją ir ją padaryti savo gyvenimo keliu.
Arkivysk. S. Tamkevičius
